Praeiga ir pertrūkis: fenomenologinės laiko sampratos transformacijos

Nors fenomenologija niekada nebuvo suvokiama esanti apibrėžta doktrina, teorija, ar juo labiau sistema, bet veikiau – fenomenologinis sąjūdis, keliantis tikslą apvalyti patirties aprašymus nuo jų metafizinių prielaidų, monografijoje mėginama parodyti, kad fenomenologinėje filosofijoje, sprendžiant laiko patirties galvosūkį, įvyksta paradigminis lūžis, kai Edmundo Husserlio „gyvosios dabarties“ „paradigmą“ (įtvirtinančią privilegijuotą dabarties padėtį bei patirties tolydumą pasyvioje laiko sintezėje) pakeičia postfenomenologinė Emmanuelio Levino „diachronijos“ (t. y. laikinio trūkio, dvilaikiškumo) „paradigma“. Šis paradigminis lūžis tyrinėjamas dviejose probleminėse plotmėse: laikiškumo kaip patirties sąlygos plotmėje ir konkrečios laikinės patirties aprašymo, jos struktūros išryškinimo plotmėje. Analizuojant fenomenologinę laiko sampratą, aptariamos pamatinės patirties konstitucijos, transcendentalumo, subjektyvybės ir kt. problemos.