Kovo 22 d. netikėtai mirė filosofas V. Bagdonavičius.

Esu žemaitis, teisėtai turiu žemaičio pasą, nors mano gimtasis kaimas ir net sodyba su tėvo paveldėta žeme ir senelio statyta troba ribojosi su trimis kaimais – Jakštaičiais, Jonelaičiais, Viekvedžiais, kuriuose jau  buvo ryškiai aukštaičiuojama. Mano vaikystės kaimas Gervėnai, kuriuose gimiau 1941 m. rugsėjo  2 d.,  yra tarp už 3 kilometrų esančių  Bubių ir perpus labiau nutolusių Kurtuvėnų (Šiaulių r.). Juose buvo kalbama žemaičių dūninikų tarme. Mama buvo gryna žemaitė dūnininkė nuo Vaiguvos, netoli Užvenčio. Buvome niekuo neišsiskirianti šeima, valstiečiai, kurių protėviai turbūt buvo baudžiauninkai. Senelis Stanislovas Bagdonavičius buvo gavęs per žemės reformą iš grafo Zubovo dvaro atriektų vienuoliką  hektarų, pasistatęs gražią dviejų galų trobą ir ūkinius pastatus, užveisęs didelį sodą, iškasdinęs labai gilų net 42 cementinių rentinių šulinį, kurio vandens skanumo nenurungė joks iki šiol bet kur pasaulyje ragautas vanduo. Šeimos genealogija nuodugniau nesidomėjau, kiek ypatingesnė ir retesnė yra mamos mergautinė pavardė – ji buvo Kosciuškaitė. Mano senelis buvo Juozas Kosciuška, neatmetu galimybės, kad gal jis turėjo giminystės ryšių su garsiuoju Tadu Kosciuška. Ši pavardė Lietuvoje  ir Žemaitijoje yra gana reta. Vilniuje teko kokį kartą  atsitiktinai susitikti su  dailininku Vaclovu Kosciuška, bet  rimčiau su juo nepasikalbėjome. Dėl galimos giminystės su garsiuoju sukilimo vadu su giminėmis kartais juokais pafantazuojame, bet užsiimti rimtesniu genealoginiu tyrimu nematome prasmės.  

 Pirmas vaikystės prisiminimas – iš karo laikų. Buvo tai 1944 m. rugpjūtį. Man –  be dviejų savaičių treji metai. Šiaulių apylinkėse vyko aršūs mūšiai – rusai puolė besitraukiančius vokiečius. Vieno mūšio metu  mūsų kaimas ir  sodyba atsidūrė pačioje fronto linijoje. Tarsi nujausdami, kad prie pat kelio esanti mūsų sodyba gali patekti į karo veiksmų verpetą,  namiškiai buvo išsikasę rūsį  pasislėpti nuo kulkų. Vos tik kelyje pasirodė karo mašinos, visa šeimyna į tą rūsį ir sulindo. Tačiau prasidėjus mūšio pragarui,  jame pasilikti buvo tolygu pražūčiai. Vienas sviedinys sprogo prie pat primityvios mūsų slėptuvės. Liepsnose paskendo senelio statyta troba. Buvo nuspręsta visai šeimynai sprukti į už kokio puskilometrio esantį kaimynų mišką.  Tas sprukimas taip pat prilygo pražūčiai: bėgti reikėjo lauku per pačią kulkų krušą – iš vienos pusės šaudė rusai, iš kitos – vokiečiai. Kažin ar tikėtasi bent kam išlikti gyvam, bet kitos išeities irgi nebuvo. Bėgam, mane tėvelis nešėsi ant rankų, o pusės metų broliuką – mama.  Kiek pabėgėję sukritom lauke, šnekinu tėvelį, bet jis su manim nebešneka...[ Būtent tas epizodas liko mano atmintyje]. Taip ir liko mūšio lauke gulėti. Kulka pataikė į širdį, žuvo iškart, keista, kad man nepataikė. Išlikau, ir kiti šeimynos nariai išliko. Dievulis taip nusprendė. Neseniai papasakojau tai vienam bičiuliui,  jis pasakė, kad esu perėjęs pačią tikriausią fronto liniją..

Vaikystė – tipiškas pokarinių kaimo vaikų gyvenimas. Vos kiek prakutome, iškart buvome pristatyti prie darbų. Teko karves ganyti, po rasas basam braidyti, daržus ravėti, rugių pėdus per rugiapjūtę rišti, ūgtelėjus – dalgiu ar grėbliu šienaujant mosikuoti. Beganydami granatas ar kitokius sprogmenis rakinėjome, užlindę už kokio medžio ar kupsto stebėjome sumestų į laužą šovinių  pyškėjimus.  O juk tos išdaigos galėjo būti lemtingos. Daug kam ir buvo, o mus, matyt, Dievulis apsaugojo, nes greičiausiai įvertino kasrytinius ir kasvakarinius mūsų poteriavimus, kuriuos atlikdavome pagal  mamos įvestą griežtą tvarką. Dėl patirto vargo nesigailiu, nes jis padėjo stipriau kabintis į gyvenimą, ugdė savarankiškumą, tvirtumą ir atsparumą visokiems išbandymams.  Augindamas savo vaikus, stengiausi, kad jie nepatirtų jokio vargo, bet jiems tos viskuo aprūpintos vaikystės nepavydėjau, nes jų vaikiškoji patirtis  nebuvo sunkumų žaizdre užgrūdinta.  Vėl ačiū Dievui, kad mūsų pačių brendimo metu įgyta patirtis padėjo neišpaikinti savų atžalų ir išmokyti jas branginti duoną kasdieninę bei ją pelnytis tik sąžiningu triūsu.

Taigi, Dievulio saugojamas sėkmingai praėjęs vaikystėje tykojusius tiesiog per plauką tebuvusius  pavojus,  toliau sėkmingai ėjau akmenuotais mokslo keliais, kuriais teko žygiuoti iki pat jų užsibaigimo senjoro duoną valgyti prisėdus. Tų kelių schema labai paprasta: 1949- 1956 m. Bubių septynmetė mokykla, 1956- 1957 m. aštuntoji klasė Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija) , 1977- 1960 m. Bazilionų vidurinė mokykla, 1960- 1965 m. lituanistikos studijos Vilniaus universitete, 1965- 1969 m. mokslinio sekretoriaus pareigos tame pačiame universitete, kuriame 1969- 1972 m.  dar buvota aspirantūroje (dabar doktorantūra),  1972- 2010 m. – mokslinis darbas kelis kartus pavadinimus keitusiame dabartiniame Lietuvos kultūros tyrimų institute (Filosofijos ir sociologijos skyrius prie Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto, Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, Kultūros filosofijos ir meno institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas), 1996 – 2006 m. –  dar dėstytojavimas Vilniaus pedagoginiame universitete (2004 m. suteiktas docento vardas).  Mokslui siaurąja to žodžio prasme iš esmės paskirta, kaip matyti iš pateiktos schemos, visa trisdešimt aštuonerius metus trukusi darbinė veikla toje pačioje mokslo įstaigoje. Čia 1987 m. įgytas mokslų daktaro laipsnis, kilta pareigybinės gradacijos laiptais nuo jaunesniojo iki vyriausiojo mokslo darbuotojo, parašytos kelios knygos, paskelbta keliasdešimt mokslinių straipsnių ir studijų. Didžiausia šiam institutui atiduota duoklė – šešiolika metų (1992- 2008) trukęs direktoriavimas.

Pagrindinės tyrimų, kuriuose darbavausi, sritys – Lietuvos filosofijos bei etinės minties istorija, etikos teorija, lietuvių literatūros istorija, Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas. Daugiausia dėmesio skyriau Vydūno kūrybai, veiklai ir gyvenimui tirti. Tyrimo rezultatus išdėsčiau knygose „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987 m.),„Sugrįžti prie Vydūno“ ( 2001, m.), „Vydūno etika“ (1999  ir  2003  m. leidimai), „Spindulys esmi begalinės šviesos“ (2008, m.),  „Vydūnas. Trumpa biografija“ (2005, 2008, 2015 m. leidimai), „Religinė ir etinė „Bhagavadgytos“  prasmė‘  (2001 m.), monografijose „Vydūnas Vakarų Europos kultūros kontekste“ (2013 m., rusų k., su A. Martišiūte-Linartiene,  irgi žemaite) ir „Vydūnas“  (2017 ir 2018 m. leidimai,  su A. Martišiūte-Linartiene,  ), Lietuvos ir užsienio mokslo ir kitokioje spaudoje paskelbtuose  per 250 studijų, straipsnių, recenzijų, populiarių darbų,  „Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniuose  (1991 m. ), „Lietuvių literatūros XX amžiaus pirmosios pusės istorijoje“ (I ir II knygos , 2010 m.).Parengiau Vydūno„Raštus“ (t. 1-4, 1990-1994 m.), rinktinę rusų k. „Tikiu šventąja paslaptimi” (1994 m.), straipsnių rinkinius “Vydūnas lietuvių kultūroje” (1994), „Vydūnas ir vokiečių kultūra“ (vokiečių k., 2013 ir 2017 m. leidimai, su A. Martišiūte-Linartiene). Teko vadovauti vieno iš Lietuvos respublikos nacionalinio saugumo koncepcijos projektų rengimui, sudaryti rinkinį “Lietuvos nacionalinis saugumas: teorija ir realijos” (1994 m.).Buvau „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ ketvirtojo tomo (2009 m.) ir vienatomio „Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ lietuvių. anglų ir vokiečių kalbomis (2014, 2015, 2018 m.) vyriausiuoju redaktoriumi, almanachų „Ramuva“ ir „Naujoji sąmonė“ vienu iš atsakomųjų redaktorių, žurnalų „Filosofija. Sociologija“ ir „Humanistika“ vyriausiojo redaktoriaus  pavaduotoju, žurnalo „Logos“, almanacho „Acta Orientalia Vilnensis“, tęstinio leidinio „Kultūrologija“ redakcinių kolegijų nariu.

 Buvau išrinktas 1988 m. įsiteigusios Vydūno draugijos pirmininku ir juo buvau iki 2011 m.,  nuo tada esu jos garbės pirmininkas.  Teko būti Vydūno palaikų perlaidojimo komisijos pirmininku (1991 m.), Vydūno 125 -  mečio jubiliejaus valstybinės komisijos vicepirmininku  (1993 m.).

Visuomeninė veikla prasidėjo vos tik baigus studijas. 1967 m. keli universiteto absolventai įsteigėme Indijos bičiulių draugiją, kurios dalis netrukus tapo etninę tautos kultūrą puoselėjančiu Ramuvos sąjūdžiu, vėliau sovietinės valdžios uždraustu, Sąjūdžio laikais vėl atsikūrusiu. Tais laikais kartu su Vydūno draugija įsisteigė ir doroviniu tautos atgimimu besirūpinanti „Ethos“ draugija, kurioje irgi gana aktyviai veikiau. Nepaliko ramybėje ir kiti tuo metu ir kiek vėliau susikūrę kultūriniai sambūriai, į kurių valdymo struktūras buvau renkamas. Esu buvęs Lietuvos kultūros kongreso tarybos narys, ir dabar tebesu Lietuvos Kultūros fondo valdybos, Tautos namų santaros tarybos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos prezidiumo narys. Teko dalyvauti šių organizacijų rengiamose akcijose, forumuose, konferencijose, prisidėti rengiant jų dokumentus, savo trigrašį įkišti kuriant kultūros politikos metmenis, etninės kultūros globos įstatymo projektą.  Gal čia nuopelnai ir ne kažin kokie, bet. esu patenkintas, kad visu tuo veikimu išreiškiau ne taip jau menką pilietinį aktyvumą. Džiaugiuosi (tikiuosi ne pasipūtėliškai), kad sulaukiau ir savo darbuotės įvertinimo. 2014 m. tapau valstybinės Jono Basanavičiau premijos laureatu, dar 1992 m. buvo paskirta Akademinio Skautų  Sąjūdžio Vydūno fondo (JAV, Čikaga) premija, 2009 m. – almanacho „Varpai“ literatūrinė premija.  Buvau taip pat apdovanotas  Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos Atminimo medaliu , I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, o 2010 m. išrinktas Pagėgių krašto Garbės piliečiu.

Didelių nuopelnų gimtajai Žemaitijai nesijaučiu turįs, bet jei kam nors savo darbais girčiausi, tai būtinai dar pasigirčiau, kad esu ja besididžiuojantis jos sūnus. Ir dar pasigirčiau, kad Žemaitijos sostinėje Telšiuose netoli nuo Katedros prie Kultūros centro gražiai auga Vydūno garbei  berods 2005 m. mano su kitais vydūniečiais sodinti  kaštonai.  Sodinti ne šiaip sau, o atsodinti  berods 1920 m. paties Vydūno sodinti, bet iki šiol nepajėgę išgyventi. O Vydūno  pėdsakai Telšiuoe įspausti gana gilūs. Juos mena ne tik kaštonai, bet ir čionykštėje Saulės gimnazijoje bemokytojaujant praleisti 1920 – 1923 m. pavasariai, apie kuriuos savo prisiminimus yra palikę tada čia besimokę įžymūs žemaičiai, tarp jų – Liudas Ruikys, Rapolas Serapinas, Česlovas Kontrimas, Juozas Budzinskis, Antanas Krausas ir kt. Beje, Vydūnui  Žemaitija ir žemaičiai buvo tikrai prie širdies. Savo gimtąjį Jonaičių kaimą jis ne atsitiktinai apibūdino kaip esantį  „netoli Žemaitijos ribos“.  Savo simpatijas žemaičiams jis parodė ir tuo, kad prisistatė Stasio Anglickio sudarytoje antologijoje „Žemaičiai“, taigi noriai įsijungdamas į žemaičių rašytojų gretas. Antologijos sudarytojas taip pat džiaugdamasis pažymėjo, jog „smagu yra mums savo tarpe matyti taip nusipelniusį mūsų tautai ir literatūrai vyrą Vydūną“, kuris „ iki šio laiko laikėsi nuošaliai ir nedalyvavo jokiame mūsų rašytojų sambūryje, o dabar štai žemaičių tarpe išeina iš savo izoliacijos. Kad juodu [su Ieva Simonaityte] yra perdėm žemaitišku, net žemaitiškesniu už kitus, nėra abejonės“. Taigi, galiu ir aš  pasišildyti Vydūno žemaitiškumo spinduliuose ir taip pasididinti savo „nuopelnus“ saviškiams, t. y. žemaičiams.